Mato 27

₁Rytui išaušus, visi aukštieji kunigai ir tautos seniūnai nusprendė, kad Jėzus turįs būti nužudytas. ₂Surišę nuvedė ir atidavė jį valdytojui Pilotui.

₃Kai išdavikas Judas pamatė, jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ₄ir tarė: „Nusidėjau išduodamas nekaltą kraują“. Tie atsakė: „Kas mums darbo?! Tu žinokis!“ ₅Nusviedęs šventovėje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė. ₆Aukštieji kunigai paėmė sidabrinius ir kalbėjo: „Jų negalima dėti į iždą, nes tai užmokestis už kraują“. ₇Jie pasitarė ir už tuos pinigus nupirko puodžiaus dirvą ateiviams laidoti. ₈Todėl ta dirva iki šios dienos vadinasi Kraujo dirva. ₉Taip išsipildė pranašo Jeremijo žodžiai: Ir paėmė trisdešimt sidabrinių – įkainotojo kainą, už kurią buvo jį suderėję iš Izraelio vaikų ₁₀– ir atidavė juos už puodžiaus dirvą; taip man Viešpats buvo paskyręs.

₁₁Jėzus stovėjo valdytojo akivaizdoje. Valdytojas jį klausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Tu pasakei“. ₁₂Aukštųjų kunigų ir seniūnų skundžiamas jis visai neatsiliepė. ₁₃Tuomet Pilotas paklausė: „Ar negirdi, kaip baisiai tave kaltina?“ ₁₄Bet jis neatsakė nė į vieną kaltinimą ir tuo be galo nustebino valdytoją.

₁₅Šventės proga valdytojas buvo pratęs paleisti miniai vieną kalinį, kurio ji norėdavo. ₁₆Tuomet jis turėjo garsų kalinį, vardu Barabą. ₁₇Taigi žmonėms susirinkus, Pilotas paklausė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau: Barabą ar Jėzų, vadinamą Mesiju?“ ₁₈Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo. ₁₉Sėdinčiam teismo krasėje Pilotui žmona atsiuntė įspėjimą: „Nieko nedaryk šiam teisiajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau“.

₂₀Aukštieji kunigai ir seniūnai sukurstė žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų pražudytų. ₂₁Tuomet valdytojas jiems tarė: „Katrą norite, kad jums paleisčiau?“ Jie šaukė: „Barabą!“ ₂₂Pilotas paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“ ₂₃Jis klausė: „O ką gi pikta yra padaręs?“ Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“

₂₄Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“ ₂₅O visi žmonės šaukė: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“ ₂₆Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti.

₂₇Valdytojo kareiviai nusivedė Jėzų į įgulos būstinę ir surinko aplink jį visą kuopą. ₂₈Jie išrengė jį ir apsiautė raudona skraiste. ₂₉Nupynė erškėčių vainiką, uždėjo jam ant galvos, o į jo dešinę įspraudė nendrę. Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš jį ir sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“ ₃₀Spjaudydami į jį, stvėrė iš jo nendrę ir čaižė per galvą. ₃₁Pasityčioję iš Jėzaus, kareiviai nusiautė skraistę, apvilko jo paties drabužiais ir išsivedė nukryžiuoti.

₃₂Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simoną. Tą privertė panėšėti jo kryžių. ₃₃Atėję į vietą, vadinamą Golgota (tai yra „Kaukolės vieta“), ₃₄davė jam gerti vyno, sumaišyto su tulžimi, bet Jėzus tik paragavo ir negėrė. ₃₅Prikalę prie kryžiaus, pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą, ₃₆ir ten pat susėdę sergėjo jį.

₃₇Viršum jo galvos jie prisegė užrašytą jo kaltinimą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“. ₃₈Kartu su juo buvo nukryžiuoti du plėšikai, vienas iš dešinės, kitas iš kairės.

₃₉Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ₄₀ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventovę ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ ₄₁Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais ir seniūnais, ₄₂kalbėdami: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Jeigu jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes juo tikėsime... ₄₃Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi, nes jis yra sakęs: ‘Aš Dievo Sūnus’“. ₄₄Taip pat jį plūdo ir kartu nukryžiuoti plėšikai.

₄₅Nuo šeštos iki devintos valandos visą kraštą gaubė tamsa. ₄₆O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: Eli, Eli, lema sabachtani? – tai reiškia: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! ₄₇Kai kurie iš ten stovėjusių išgirdę sakė, jog jis šaukiąsis Elijo. ₄₈Ir tuoj pat vienas iš jų pribėgęs paėmė kempinę, primirkė ją perrūgusio vyno, užmovė ant nendrės ir padavė jam gerti. ₄₉Kiti kalbėjo: „Palauk! Pažiūrėsim, ar ateis Elijas jo išgelbėti“. ₅₀Tuomet Jėzus, dar kartą sušukęs skardžiu balsu, atidavė dvasią.

₅₁Ir štai šventovės uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, ir žemė sudrebėjo, ir uolos ėmė skeldėti. ₅₂Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. ₅₃Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė. ₅₄Šimtininkas ir kiti su juo sergintys Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!“

₅₅Tenai buvo daug moterų, kurios žiūrėjo iš tolo. Jos buvo atlydėjusios Jėzų iš Galilėjos, jam patarnaudamos. ₅₆Tarp jų buvo Marija Magdalena, Jokūbo ir Juozapo motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.

₅₇Vakarui atėjus, atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys. ₅₈Nuėjęs pas Pilotą, jis paprašė Jėzaus kūno. Pilotas įsakė jį atiduoti. ₅₉Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ₆₀ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje. Paskui jis užrito didelį akmenį ant rūsio angos ir nuėjo. ₆₁Ten dar buvo Marija Magdalena ir kita Marija, kurios sėdėjo priešais kapą.

₆₂Kitą dieną, po Pasirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ₆₃ir kalbėjo: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu’. ₆₄Tad įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’. Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją“. ₆₅Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba – eikite ir saugokite, kaip išmanote“. ₆₆Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą.